PRESBIOPIJA – senatvinė toliaregystė – tai fiziologinis su amžiumi susijęs akomodacijos (sugebėjimo gerai matyti daiktus, esančius skirtingu atstumu) nusilpimas. Akomodacijos pajėgumas silpnėja dėl lęšiuke vykstančių fiziologinių pokyčių – lęšiukas po truputį standėja, nebegali pakankamai išsigaubti. Todėl apie 40-45 gyvenimo metus arti esantys daiktai tampa neryškūs ir žmogus nebegali skaityti, rašyti, dirbti kitų smulkių darbų įprastu 30-33 cm atstumu. Norint geriau matyti, daiktus reikia atitraukti toliau nuo akių. Tas atstumas vis didėja. Žmogus stengiasi prisitaikyti ryškiau matyti, vargina akis. Dėl to gali atsirasti akių ir galvos skausmai, pykinimas, net konjunktyvito požymių.
Padėti galima skyrus akinius matymui iš arti. Akiniai parenkami atsižvelgiant į žmogaus amžių, akių klinikinę refrakciją ir darbo pobūdį. Su akiniais darbo ir gyvenimo kokybė labai pagerėja. Tačiau presbiopinius akinius kas 3-5 metai reikia keisti, nes akomodacija vis silpnėja. Ir tik vyresniems nei 60 metų žmonėms akinių stiklų stiprumas nebesikeičia. Jei žmogus turi ir kitą refrakcijos ydą – trumparegystę ar toliaregystę, sulaukus vyresnio amžiaus, dėl presbiopijos reikia turėti dvi poras akinių – vienus žiūrėti į tolį, kitus – į arti esančius daiktus. Kad būtų patogiau ir nereikėtų dažnai kaitalioti akinių, galima pagaminti akinius su bifokiniais, trifokiniais ar progresyviniais stiklais. Tada užtenka vienerių akinių nuolatiniam nešiojimui ir geram regėjimui.